Druskininkų piliavietė

Druskininkų piliavietė – viena įspūdingiausių miesto apžvalgos vietų, kur gamta ir istorija susilieja į vieną. Nuo seno čia žmones traukė ramiai vingiuojantis Nemunas – jo panorama iki šiol užburia kiekvieną, užkopusį į šį kalną. Neatsitiktinai tarpukariu šią vietą ypač pamėgo lenkų maršalas Juzefas Pilsudskis – sakoma, kad jis ištisas valandas sėdėdavo ir žvelgdavo į kitame krante plytinčią Lietuvą.

XIX a. istorikai romantikai tikėjo, kad būtent čia XIII a. stovėjo gerai įtvirtinta medinė pilis, saugojusi kraštą nuo kryžiuočių antpuolių. Šią versiją stiprina ir radiniai: 1826 m. prie Nemuno, kalno papėdėje, Teodoro Narbuto aptikti archeologiniai pėdsakai bei netoliese tyrinėtas pilkapynas. Vis dėlto laikas ir gamtos stichijos šiai vietai nepagailėjo išbandymų – 1841 m. potvynis smarkiai nuniokojo ne tik Druskininkus, bet ir pačią piliavietę. Srovė nuplovė dalį kalno, išplatino Ratnyčėlės vagą, sugriovė tiltus ir vasarnamius, palikdama tik fragmentus to, kas galėjo būti didinga gynybinė vieta.

Šiandien piliavietė kviečia ne tik prisiliesti prie praeities, bet ir tiesiog sustoti akimirkai. Ant kalno stovi įspūdinga skulptūra „Lietuva – Legenda“ – monumentas, skirtas visai šaliai. Moters figūra su keturiais veidais simbolizuoja keturis Lietuvos etnografinius regionus – Dzūkiją, Suvalkiją, Aukštaitiją ir Žemaitiją, tarsi primindama mūsų vienybę ir skirtingų kraštų savitumą.

Vos keli žingsniai nuo piliavietės – suolelis-skulptūra, skirtas Druskininkų lenkų bendruomenei. Tai jautrus įamžinimas žmonių, kurie gyveno, kūrė ir prisidėjo prie kurorto garsinimo: rašytojos Elizos Ožeškovos, poeto Jano Čečioto, rašytojo Juozefą Ignacą Kraševskio bei tarpukario Druskininkų garbės piliečio Juzefas Pilsudskio. Suolelyje pavaizduotas 1863 m. sukilimo herbas simbolizuoja lietuvių, lenkų ir ukrainiečių vienybę – vertybę, išliekančią aktualia ir šiandien.

Čia įkomponuoti ir paties Pilsudskio žodžiai apie Druskininkus: „Druskininkai buvo Kūrėjo minčių staigmena ramybėje, kai jis nusišypsojo.“ Sėdint šioje vietoje, žvelgiant į lėtai tekantį Nemuną, nesunku suprasti, kodėl šis kraštas taip įkvėpė tiek daug iškilių asmenybių.