Punios piliakalnis yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Stūkso jis Nemuno ir Punelės santakoje. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarę verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę. 

Archeologai, kruopščiai ištyrę piliakalnį, nustatė, kad XIII–XIV a. ant jo stovėjo pilis, kuri buvo sudeginta, XV a. jos vietoje pastatyta nauja. Tačiau neprabėgus nė amžiui sudegė ir ši, XVI a. pab. čia pastatyti nauji dideli rūmai. Vėliau jie tiesiog sunyko.

Gerulių piliakalnį, datuojamą I tūkst. vid. – II tūkst. pr., vadinamą Zamkumi, Zamkeliu, iš šiaurės, vakarų ir pietų juosia upelių slėniai. Šlaitai 8–11 m aukščio. Aikštelė ovali, apie 45 m ilgio ir 21 m pločio. Ją žiedu juosia 170 m ilgio pylimas (1–4,5 m aukščio). Aikštelėje yra keturios duobės – tai 1916–17 m. vokiečių kariuomenės mėgėjiškų kasinėjimų palikimas. Piliakalnis dunkso netoli Butrimonių miestelio.

Pivašiūnų piliakalnis, pasak legendų, priklausęs Pilėnų kunigaikščio Margirio sūnui. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla. Dar sakoma, kad jis nebuvęs toks aukštas. Kai žmonės eidavo melstis, kartu nešdavo ir kepurę žemių. Melsdamiesi bei kepurėmis nešdami žemes pamažu ir supylė piliakalnį. Datuojamas I tūkst.

Poteronių kaimo, įsikūrusio netoli Alytaus–Vilniaus kelio, gyventojai Poteronių piliakalnį Milžinų kalnu vadina. Legenda pasakoja, jog ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi grįžtantį atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių vardą. Kalbama, kad vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo. Gaidžiams pragydus – pranykdavo. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr. Šlaitai 10–14 m aukščio.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. vid. – XIV a.  Šlaitai statūs – 25–30 m aukščio. Ant piliakalnio stovėjo medinė Alytaus pilis, kuri minima 1384 m. ir 1387 m.  

Greta piliakalnio įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais.

Buvęs aukų kalnas Olakalnis dar vadinamas Šauliakalniu yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Dažnai Bendrių kaimo ponai kviesdavo kunigus pašventinti šį kalną, nes sakydavo, jog ant jo vaidenasi. 1934 m. vietos šauliai kalną pavadino Šauliakalniu. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. vid. Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.

Netoli Miroslavo, Peršėkės upelio kairiajame krante, yra Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas, kurį sudaro skirtinguose kaimuose atsidūrę du piliakalniai, papilys ir papėdės gyvenvietė. Pagrindinis, Kaukų piliakalnis, įrengtas Peršėkės kairiojo kranto vingyje esančioje aukštumoje. Dešiniajame krante – aukštumos kampe – įrengtas kitas piliakalnis, šiandien jau beveik sunykęs ir apaugęs medžiais, žinomas Obelytės vardu. Papilio nemaža teritorija užsodinta sodu ir apstatyta sodybos pastatais. Manoma, kad čia žmonių gyventa dar I-ojo tūkst. p. m. e. pab. 

Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas gyvavo nuo I tūkst. pr. iki XI a., kai buvo sunaikintas greičiausiai per Kijevo Rusios kunigaikščių karinį žygį prieš jotvingių gentis. Kaukų piliakalnį supa papėdės gyvenvietė.Kaukai II k., Miroslavo sen., Alytaus r. 

Tarp Obelijos ir Metelio ežerų yra Papėčių piliakalnis – tai pailga 7–10 m. aukščio kalva, nuo kurios atsiveria vaizdas į didžiuosius Dzūkijos ežerus: Obeliją, Metelį ir Dusią. Senoliai pasakoja, jog piliakalnio rytiniame šlaite buvo išlindęs grandinės galas. Vieną dieną susirinko žmonės ir ją traukė. Grandinė trūko ir galas įlindo į piliakalnio vidų. Kas vėliau bandė tą grandinę ištraukti, tas būdavo įtraukiamas į kalno požemius. Manoma, jog požemyje yra nugrimzdusi bažnyčia.
Piliakalnis datuojamas I tūkst.