Meilės kelias Dzūkijoje

Pakeliauk meilės keliu Dzūkijoje! Maršrutas driekiasi per legendomis ir romantiškais jausmais apipintas vietas, kur ištisus metus galima pajausti meilės dvelksmą.

Objektas Nr. 1 Meilės labirintas


Šis labirintas suvienijo meilę, kuri ne tik atsispindi miesto ženkle „Alytus-Myliu“, bet meilės istorijos pėdsakai veda ir iki legendos apie Mirgrausėlę ir Alytą, kuri siejama su miesto atsiradimu.
Žinoma, labirinte galima pasiklysti – kaip be šito. Tačiau tai padarę, kaskart galite tarsi sugrįžti į 1930 – 1934 metus bei pabandyti suprasti, kokius jausmus puoselėjo to meto Alytaus gyventojai. Čia galima atrasti mūsų senolių mintis, kurios nugulė į eiles ir buvo randamos ant suoliukų Miesto sode bei spausdintos vietos laikraštyje.
Meilės labirintas nėra itin įspūdingas savo dydžiu, tačiau jame galima pajusti tarpukario įsimylėjusių žmonių išgyvenimus. Tuo metu Alytus turėjo kurorto statusą ir Alytuje gyveno gerokai daugiau vyrų nei moterų, tad į mūsų miestą suvažiuodavo Kauno ponios, ieškodamos ir atostogų romanų, ir antrų pusių. Net sunku įsivaizduoti kokios meilės istorijos tuo metu rezgėsi, kiek buvo išdavysčių, meilės trikampių ar kitų gražių momentų.
Labirintas pastatytas iš medžio, jo vidus – nudažytas raudonai, išorę papuošė gatvės menininkas Pijus Šematulskis.

Jaunimo parkas, Alytus
GPS: 54.404761, 24.024431 (WGS)

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 2 Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas

Aukščiausias Lietuvoje Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių XIX a. geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.  Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240 m. Tiltas sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus.
Jo prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 3 Karliškių akmuo, vadinamas Mergos akmeniu

Karliškių akmuo, vadinamas Mergos akmeniu yra 3,4×2,9×1,3 m dydžio natūralus riedulys. Padavimai pasakoja, kad šis akmuo – tai motinos prakeikta ir akmeniu pavirtusi nuotaka, kurią prieš jos valią norėjo ištekinti už nemylimo jaunikio. Ši atsisakė tą daryti. Kitur šnekama, kad akmeniu paverstas vestuvininkų vežimas. Esą anksčiau akmenyje dar buvo galima įžvelgti nuotakos galvą, papuoštą vainiku. Kadaise žmonės Karliškių (Mergos) akmens sutrintus gabaliukus naudodavo įvairioms gyvulių ir net žmonių ligoms gydyti. Jauni žmonės jį liesdavo tikėdamiesi susituokti su mylimu žmogumi, o ne tėvų išrinktu.
Šis akmuo yra pirmas labai įdomioje keturių Mergos akmenų grandinėje: Karlišlių Mergos akmuo – Daugų ežero salos Mergos akmuo – Geidukonių Mergos akmenukas – Maskaukos Mergos akmuo (paskutiniai du yra jau Varėnos rajone). Visi keturi akmenys yra beveik vienoje linijoje, o atstumai tarp jų idealiai atitinka 8, 8 ir 16 km. Ką tai galėtų reikšti?
Akmuo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 4 Užkeiktos Mergos akmuo

Padavimas byloja, kad tėvai norėję savo jauną dukterį išleisti už turtingo senio. Paklusdama tėvams, tačiau nemylėdama jaunikio, jaunoji išvažiavo bažnyčion. Bevažiuodama ėmė graudžiai raudoti ir ištarė: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau.“ Sulig tais žodžiais ji ir virtusi akmeniu.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 5 Lenktas tiltelis


Tai – dailus arkinis pėsčiųjų tiltelis Ratnyčėlės upės žiotyse. Ratnyčėlė išteka iš Lato ežero ir yra 33 kilometrų ilgio. Upė ypač graži ir labai triukšminga santakoje su Nemunu. Pakrantės pasižymi nepaprastu grožiu, didžiuliais juodalksniais ir yra mėgstama poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta – ypač Meilės takas, besitęsiantis nuo žiočių iki tiltelio per M. K. Čiurlionio gatvę. Tiltelį puošia 1962 m. pastatyta dekoratyvinė skulptūra „Ratnyčėlė“ (skulpt. B. Vyšniauskas).

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 6 Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia


Neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, pastatytą 1931 m., buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis, joje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas ir daugelis kitų žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia – nepaprastai vertinga ir įspūdinga pažintinė architektūros ir kultūros vieta. Mažai kas žino, jog Druskininkų bažnyčioje saugoma labai reta šventojo Valentino relikvija.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 7 Meilės sala


Meilės sala – Nemuno upės viduryje esanti sala, kurioje dar XX a. pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi pasilinksminti, šokti ir dainuoti.  Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai, o dešinioji – Lenkijai, dėl to salos viduryje stūksojo spygliuotos vielos tvora, dalijusi salą pusiau. Tarpukariu Meilės saloje buvo labai populiarus paplūdimys, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas, su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas. Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti galima apžiūrėti keliaujant laivu Nemunu.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 8 Veisiejų regioninio parko lankytojų centras

Veisiejų regioninio parko plotas –12259,12 ha. Didžiausi ežerai – Ančia, Snaigynas, Šlavantas, Verniejus. Dauguma ežerų turi sudėtingą kranto liniją, raižytą dugną, vingiuoti kaip upės. Unikalus gamtos kampelis yra tarp Šlavantėlio ir Liūnelio ežerų. Tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės nedideliame plote niekurkitur Lietuvoje nėra. Natūralūs upeliai – svarbios ūdrų gyvenamosios ir migracijų vietos. Prie Ančios ežero yra 18 a. sodintas parkas. Ringėliškės botaniniame zologiniame draustinyje auga brandūs miškai, peri vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai. Regioniniame parke vertingos medvarlių ir balinių vėžlių populiacijos. Trys piliakalniai: mišku apaugęs Mėčiūnų piliakalnis, lengviausiai pasiekiamas Ančios ežeru; Šlavanto piliakalnis, su jo šlaituose augančiu skroblynu bei labai retų augalų – vaistinių kietagrūdžių augaviete ir Vainežerio piliakalnis – senovės gynybiniai įtvirtinimai, vietinių žmonių vadinamas „Okopka“. Poilsiui skirtas Šlavanto ir Šlavantėlio tarpuežeris su Šlavantėlio ežeru, šiaurės vakarinė ir pietinė Verniejaus pakrantė, šiaurinė Ančios dalis ir Snaigyno ežero pakrantės. Karštą vasaros dieną smagu išsimaudyti regioninio parko ežeruose, turinčiuose nuolaidų smėlėtą dugną. Miškingame ir ežeringame pietvakarių Lietuvos pakraštyje esantis regioninis parkas – daugelio aplinkinių ir tolimesnių miestų gyventojų poilsio vieta. Sausumos kelionių mėgėjams rekomenduojama pasivaikščioti pažintiniais takais, kurių bendras ilgis 5,3 km. Vandens kelionių mėgėjams tikras malonumas keliauti baidarėmis ir valtimis protakomis susijungiančiais Veisiejų ežerais. Snaigyno ežere prasideda 30 km ilgio valčių maršrutas devyniais ežerais ir juos jungiančiais upeliais, teikiantis ne tik poilsį, bet ir daug netikėtų susitikimų su vertingais gamtos objektais.Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis. Mykolas Masalskis tarp dvaro rūmų ir ežero užveisė parką, želdiniai buvo sodinami pagal ryškią geometrinę kompoziciją. Vėliau, Veisiejus valdant Oginskiams, parkas pertvarkytas į peizažinį. Parke yra prūdas, kuris susietas su Ančios ežeru.

Tiltelis per kanalą vadinamas Meilės tilteliu. Iš ankstesnių laikų parėjęs tikėjimas, kad nevalia tiltelio pereiti nesugalvojus noro apie meilę. Ir tas noras būtinai išsipildysiąs. Jei keliauji kitaip, tai būtinai rasi savo kelyje tiltelį, kurį perėjęs prisipildai meilės.

Veisiejų mieste buvusio Veisiejų dvaro fligelyje yra įsikūręs Veisiejų regioninio parko lankytojų centras. Centre galima aplankyti ir susipažinti su interaktyvia ekspozicija „Gyvenimas tarp vandenų”.

Valstybinių švenčių dienomis lankytojų centras nedirba. Prieš šventinę dieną dirbama viena valanda trumpiau.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 9 Kryžių Švč. M. Marijos Rožinio Karalienės koplyčia

Tai katalikų šventovė pietiniame Dusios ežero krante, netoli Sutrės upelio. Pasakojama, kad 1702 m. tarp Dusios ir Metelio ežerų buvo apsistojusi etmono Mykolo Servaco Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, pasiryžusi užkirsti kelią į Gardiną žygiuojančiai švedų kariuomenei. Belaukiantys priešo lietuviai pastatė tris kryžius toje vietoje, kur kariuomenės kapelionas aukojo šv. Mišias. Ant vieno iš jų buvo pakabinta Dievo Motinos paveikslo kopija. Karius žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio vietovė atiteko švedams, tačiau Dievo Motinos paveikslą vietos gyventojams pavyko paslėpti. Prabėgus keleriems metams, toje pačioje vietoje regėjimą atgavo apakęs šio mūšio veteranas. Pasklidus žiniai apie stebuklą, žmonės šioje vietoje ėmė rinktis pamaldoms. Tikima, kad stebuklingų galių turi ne tik Motinos paveikslas, bet ir trykštantis šaltinio vanduo. Kasmet organizuojami Sėkminių ir Petrinių atlaidai. Pirmoji medinė koplyčia buvo pastatyta 1816 m. Naujoji Kryžių koplyčia pastatyta 2000-aisias.

Šioje įspūdingoje vietovėje švenčiamos vestuvės ir krikštynos, taigi čia įsimylėjėliai gali vienas kitam prisiekti amžiną meilę.

Daugiau informacijos