Partizanės ryšininkės Elzės Aravičiūtės-Gegutės žūties vieta

Elzė Aravičiūtė-Gegutė, kuri gimė 1925 m. Elžbietos ir Karolio Aravičių šeimoje, gyvenusioje Janėnų k. (Šventežerio parapijoje).  Elzė Aravičiūtė augo gausioje devynių vaikų šeimoje, kurios gyvenimas buvo grindžiamas katalikiškomis, tautiškomis ir patriotiškomis vertybėmis. Todėl neatsitiktinai jau 1945 m. rudenį ji tapo Lietuvos partizanų ryšininke, vėliau – partizane, kuriai buvo suteiktas Gegutės slapyvardis. 1948 m. balandžio 2 d. Elzė Aravičiūtė-Gegutė buvo sulaikyta sovietinių okupantų ir lietuvių kolaborantų. Po dviejų parų žvėriškų kankinimų ir tyčiojimosi Šventežerio stribyne, bijodama, kad trečios kankinimų paros galinti neištverti, ji prisipažino, kad yra Lietuvos partizanė ir nurodė, kad gali parodyti iš Buteliūnų k. kilusio būrio vado Antano Muliuolio-Gruodžio bunkerį, esantį prie Senkučio ežero. 1948 m. balandžio 4 d. vakare ji, lydima sovietinių kareivių ir stribų, suklaidinusi savo priešus, šoko nuo skardžio į vis dar ledu padengtą, pakraščiuose jau  kiek patirpusį, Senkučio ežerą ir pasirinko žūtį, nesulaužiusi Lietuvos partizanų priesaikos ir neišdavusi savo bendražygių. 

Paminklo Lietuvos partizanei Elzei Aravičiūtei-Gegutei vietą parinko Lazdijų rajono savivaldybės darbo grupė laisvės kovoms įamžinti, paminklo kompozicijos autoriai – Nijolė Ona Lepeškienė ir žuvusios partizanės sūnėnas Gintaras Aravičius, akmenį padovanojo Lazdijų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Audrius Klėjus, paminklo kryžių ir lentelę pagamino veisiejiškis Juozas Varnelis.