Karolis Dineika – gydomosios kūno kultūros specialistas, dėstytojas, mokslininkas, pirmųjų krepšinio taisyklių kūrėjas, 28 savo gyvenimo metus Druskininkuose puoselėjo sveikatingumo parką, ypač daug dėmesio skirdamas gydymui oru, saule, vandeniu. Jo gydymo ir sveikatinimo metodai aktualūs iki šių dienų. Atminimo suolelis pastatytas K. Dineikos sveikatingumo parke.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) – patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas, unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje.

Menininkas gimė Varėnoje, vargonininko šeimoje. Jam sulaukus vos dvejų metų, šeima persikraustė į Druskininkus. Čia susiformavo jo meilė lietuviškai dainai ir Druskininkų gamtai, o taip pat labai anksti atsiskleidė jo muzikinis talentas. Čia gimė jo labiausiai įkvėpti muzikos ir tapybos kūriniai.

Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu M. K. Čiurlionis gali būti prilyginamas renesanso meistrams. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių, tarp jų dvi stambias simfonines poemas, uvertiūrą, kantatą chorui ir orkestrui, dvi sonatas ir kelis variacijų ciklus fortepijonui, styginių kvartetą, kūrinius chorui bei daugybę fortepijoninių opusų. Tuo pat metu, per vos šešerius metus trukusį tapytojo kelią, Čiurlionis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, be to, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje.

Tarp žinomiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra”, iš tapybos darbų vieni žinomiausių yra „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909), „Rex“ (1909), „Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)“ (1908), 12 zodiako ženklų ciklas (1907).

Druskininkai yra Čiurlionio miestas, o Druskonio pakrantė atminimo suoleliui parinkta neatsitiktinai – M. K. Čiurlionis žavėjosi Druskininkų gamta, čia gyveno ir kūrė.

Vytauto gatvė Druskininkuose pasipuošė profesionalaus meno kūriniu – VDA prof. skulptorius Alfonsas Vaura iš bronzos sukūrė krėslą Antikos kūrinių vertėjui Antanui Dambrauskui atminti pagal autentišką artefaktą, kurį galite pamatyti Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Pamatykite šį krėslą, sukurtą pagal išlikusią vertėjo Antano Dambrausko pasigamintą kėdę, ant kurios sėdėdamas jis vertė.

Druskininkai yra seniausias veikiantis kurortas, įkurtas 1794 m. birželio 20 d., Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio įsakymu. Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose gyveno ir kūrė pagrinde 3 bendruomenės, tai lenkų, žydų ir lietuvių kilmės gyventojai. 1863 metais Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Tarpukaryje Druskininkai priklausė Lenkijai (1920-1939 m.). Tuo laikotarpiu kurortą ypatingai populiarino Juzefas Pilsudskis, kuris čia praleido didelę dalį savo vasaros atostogų. Druskininkuose gyveno įžymūs žmonės kaip lietuvių dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis, skulptorius Ž.Lipšicas, Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrėjas K.Dineika ir žymus gydytojas I.Fonbergas.

Druskininkų miestas 230 metų jubiliejaus progai, pagerbiant šias asmenybes, papuošė kurorto erdves 4 suoleliais-skulptūromis, kurias sukūrė įžymus Lietuvos skulptoriaus Romualdas Inčirauskas.

Druskininkų Rotary klubas „Sūrutis“ iniciatyva yra sukurtas dar vienas suolelis-skulptūra, skirtas lenkų kilmės bendruomenei Druskininkuose. Tai garsūs, čia gyvenę, kūrę ir prisidėję prie kurorto garsinimo žmonės, tai lenkų rašytoja E.Ožeškova, poetas J.Čečiotas, rašytojas J.I.Kraševskis ir visiems žinoma istorinė asmenybė, tarpukario Druskininkų garbės pilietis J.Pilsudskis. Suolelyje -skulptūroje vaizduojamas 1863 m. sukilimo herbas, kuris simbolizuoja trijų tautų vienybę (lietuvių, lenkų ir ukrainiečių) kovoje prieš carinės Rusijos grėsmę, kas aktualu ir šiai dienai. Įrėminta suolelyje ir gražios J.Pilsudskio mintys apie Druskininkų miestą. Jis mylėjo Druskininkus ir savo atsiminimuose yra parašęs – „Druskininkai buvo Kūrėjo minčių staigmena ramybėje, kai jis nusišypsojo“. Suolelis pastatytas labai gražioje vietoje, ant Nemuno kranto, buvusi J.Pilsudskio vasaros rezidencijos vieta.

Šviesaus atminimo teatro ir kino aktoriaus Donato Banionio skulptūra šalia „Grand SPA Lietuva“, ant suolelio su knyga rankoje, šalia stoviniuojančios gervės, tarsi kviečia prisėsti ir pailsėti visus kurorto poilsiautojus.

„Man suteikė tokią didžiulę garbę, žmonės suvažiuos iš viso svieto. Matau iš Vokietijos, iš Jungtinių Valstijų. Visi žino mane daugiau ar mažiau iš filmų. Ir šiandien čia sėdim su mano antrininku“, – su sau būdingu humoro jausmu kalbėjo D. Banionis, atidengiant skulptūrą 2010 m. Jos pastatymą inicijavo Druskininkų garbės pilietis Bronislovas Lubys, kuris buvo didelis Banionio talento gerbėjas.

Humoro jausmas – ši D. Banionio savybė įsiminė ir Mindaugui Junčiui, skulptūros autoriui. Kadangi netoli šios skulptūros yra paminklas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Donatas Banionis juokavo, kad dar trūksta skulptūros Arvydui Saboniui, ir „viskas, bus visa Lietuva“.

Su Druskininkais, kuriuose gyveno ir kūrė vienas iškiliausių Lietuvos menininkų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, aktorių Donatą Banionį siejo ypatingas ryšys. 1975 m. kartu su režisieriumi Robertu Verba jis kūrė dokumentinį filmą apie šį žinomą kompozitorių ir dailininką. Kurorte aktorius daug gastroliavo ir ilsėjosi.

Bene gyviausia filmo „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją…“ linija – unikalūs kadrai, kuriuose Vlado Vildžiūno skulptūra, skirta Čiurlioniui, gabenama į Druskininkus. Filmą galima pamatyti čia.

Žakas Lipšicas (1891-1973)  – Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje.

Ž. Lipšicas gimė 1891 m. rugpjūčio 22 d. Druskininkuose.

Mokėsi vietos žydų mokykloje, vėliau Balstogės komercinėje mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. 1906–1909 m. mokėsi inžinerijos. Pagrindinį dėmesį skyrė dailės studijoms Vilniaus piešimo mokykloje.1909 m. išvyko mokytis dailės į Paryžių.

1911–1912 metais Ž. Lipšicas dar nebuvo priartėjęs prie kubizmo, bet jau 1913–1914 metais pastebimos ryškios kūrybinės inovacijos, pastangos suvokti ir absorbuoti kubistinės stilistikos apraiškas. 1915 metais Ž. Lipšicas įėjo į tikrųjų kubistų gretas, kartu su tokiais meno korifėjais kaip Picasso, Braques, Gris, Leger ir Laurens.

1915–1930 metai buvo ryškiausias, atitinkantis kubizmo raiškos principus Ž. Lipšico kūrybos periodas, o nuo 1930 metų darbuose tarsi pastebimas kūrybinis, stilistinis lūžis. Skulptorius nebedalina savo skulptūrų į griežtas, geometrizuotas plokštumas, jos darosi aptakesnės, apvalesnės, plastiškesnės, silueto linija pradeda vingiuoti, tarsi pulsuoti.

Ž. Lipšicas mirė 1973 m. gegužės 16 d. Kapryje, Italijoje. Po mirties jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti Jeruzalėje.

Suolelis Žakui Lipšicui pastatytas Druskininkuose, šalia jo vardo žydų muziejaus.

Ignacijus Fonbergas (1801-1891)  – Vilniaus universiteto profesorius, chemikas, ištyręs Druskininkų mineralinį vandenį.

1821 metais I. Fonbergas pradėjo dirbti Vilniaus universitete Andriaus Sniadeckio padėjėju chemijos ir farmacijos katedroje. 1825 m. Fonbergas tapo filosofijos magistru, 1829 m. tapo chemijos katedros profesoriumi.

1830 m. jis atliko Druskininkų mineralinių vandenų tyrimus.

Būtent I. Fonbergo atlikti Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimai buvo didelis postūmis plėtoti Druskininkuose kurortinį gydymą.

I.Fonbergas ne tik ištyrė mineralinį vandenį, bet ir parengė apie tai pranešimą, kurį 1835 m. perskaitė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje ir, tais pačiais metais jį praplėtęs, išspausdino.

I.Fonbergo iniciatyva buvo parengtas ir Druskininkų gydyklos projektas.

I.Fonbergas niekada negyveno Druskininkuose, bet Druskininkams jo darbai ypatingai reikšmingi ir šiandien. Mokslininko atlikti Druskininkų mineralinių vandenų tyrimai buvo didelis postūmis plėtoti Druskininkuose kurortinį gydymą. Būtent todėl atminimo suolelis pastatytas Gydyklų parke, netoliese mineralinio vandens biuvetės.

Aut. Rūta Jankevičiūtė
Muzikinis suolelis su natūralaus dydžio Antano Saulyno skulptūra Alytaus Sakurų alėjos skverą (Žalioji g.) papuošė 2023 metais. Ją miestui padovanojo Alytaus Dzūkijos LIONS klubas.
Antanas Saulynas (1927 – 1993 m.) – poetas, pedagogas, Alytaus miesto himno žodžių autorius. Gimė, augo ir didžiąją dalį gyvenimo praleido Alytuje. Daugiau kaip 100 A. Saulyno eilėraščių tapo populiariomis dainomis („Pienė“, Pašauki“ ir kt.), žymiausia iš jų – „Žalioj stotelėje“. Ji skamba ir muzikiniame suolelyje. Kompozitorius Mikalojus Novikas viename interviu prisiminė, kaip buvo sukurta melodija be to paminėjo, jog iškart pajusdavęs, kuri daina bus populiari. Taip jautė ir dainą „Žalioj stotelėje“: „Tada buvo lapkričio 6-oji. Tą dieną pas mane buvo truputį svečių, „pabaliavojome“, paskui svečių neišleidau namo, apnakvindinau, nes kitą dieną kartu reikėjo eiti į demonstraciją. Prisigėręs kavos negalėjau užmigti. Tada ir atėjo man į galvą melodija. Kadangi mano natos ir visos rašymo priemonės buvo tame kambaryje, kur miegojo svečiai, kad neužmirščiau melodijos, teko natas užsirašyti žmonos Irutės lūpdažiu ant laikraščio.“