Žuvinto biosferos rezervatas – seniausia saugoma Lietuvos teritorija, įsteigta 1937 m. 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Biosferos rezervatas yra „Natura 2000“ teritorija, įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Rezervato lankytojų centre susipažinsite su šio rezervato gamtos vertybėmis, jų apsauga. Teleskopais ir žiūronais galima stebėti paukščius nuo apžvalgos bokšto, šalia, Žuvinto ežero pakrantėje, yra mokomasis pažintinis takas su paukščių stebėjimo bokšteliu.

Punios piliakalnis yra vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Stūkso jis Nemuno ir Punelės santakoje. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia įvykęs garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarę verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti kryžiuočiams į nelaisvę. 

Archeologai, kruopščiai ištyrę piliakalnį, nustatė, kad XIII–XIV a. ant jo stovėjo pilis, kuri buvo sudeginta, XV a. jos vietoje pastatyta nauja. Tačiau neprabėgus nė amžiui sudegė ir ši, XVI a. pab. čia pastatyti nauji dideli rūmai. Vėliau jie tiesiog sunyko.

Alytaus miesto teritorijoje driekiasi 452 ha Vidzgirio miškas (1960 m. 388 ha paskelbta botaniniu draustiniu) – unikalus gamtos kampelis, tai lyg natūralios gamtos sala Alytaus mieste. Vidzgirio miške auga didžiausias vientisas skroblynas Lietuvoje, veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų miškai, ąžuolynai, maumedynas, didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, gyvena saugomos varliagyvių ir vabzdžių rūšys. 2009 m. draustiniui suteiktas Europos saugomų teritorijų tinklo Natura 2000 statusas. Tiems, kurie domisi gamta ir mėgsta vaikštinėti, Vidzgirio botaniniame draustinyje įrengtas gamtos ir ekologinis pažintinis takas. Juose susipažindinama su įspūdinga Vidzgirio miško gamtos įvairove.

Didysis Dzūkijos akmuo pūpso Nemunaičio seniūnijos Vangelonių kaimo pušyne. Tai didžiausias riedulys Dzūkijoje ir devintas pagal dydį Lietuvoje. Akmuo yra netaisyklingos formos, vietomis padūlėjęs, sutrūkinėjęs, nes, anot vietinių gyventojų, į jį nekartą yra trenkęs žaibas. Didžiojo Dzūkijos akmens matmenys – 7,1 × 4,58 × 3,8 m, tūris – 65,04 m3, svoris – 176 tonos. Riedulį sudaranti uoliena – biotinis plagiogneisas su granatu, rusvai ir juosvai pilkas, itin smulkiagrūdis; tekstūra masyvi.

Ūlos akis – verdenė (virduoklis, versmė, šaltinis), esanti prie Ūlos tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų. Jame nuolat kunkuliuoja vandens spaudimo į viršų keliamas smėlis. Iškilęs vanduo telkiasi duburyje, o iš duburio pro žemiausią jo kraštą išteka mažu upeliu į Ūlą. Vieni šaltinyje įžvelgia žmogaus akį, kitiems dėl nuolat pulsuojančios versmės šaltinis primeną širdį. Ką pamatysite jūs?

Čepkelių raisto pakraštyje įrengtas 1,5 km ilgio mokomasis takas. Juo keliaujantieji galės nors akies krašteliu žvilgtelėti į vieną vertingiausių Varėnos krašto turtų – Čepkelių raistą. Medinis takas veda į apžvalgos aikštelę, kur atsiveria didžiuliai padūmavusios pelkės plotai, vietomis iškaišyti miniatiūrinėmis šimtametėmis pušelėmis.

K. Dineikos sveikatingumo parkas sužavės Jus savo grožiu ir atkurtomis unikaliomis senosiomis procedūromis, kurios pasitelkia orą, vandenį ir saulę. Tai gamtos oazės kampelis, kur galima ramiai pavėsinėje paskaityti knygą, pasigrožėti gėlynais, atsipalaiduoti pirtyje, atsigaivinti kaskadinėse maudyklėse ir pasimėgauti saulės voniomis, geriant žolelių arbatą aerojonoterapijos paviljone, pasportuoti ant lauko treniruoklių ar tiesiog pasivaikščioti parko takais. Jauniesiems lankytojams neteks nuobodžiauti, nes parke įrengta žaidimų aikštelė, o paaugliai čia gali pažaisti tinklinį arba stalo tenisą. Parkas taip pat pritaikytas ir judėjimo negalią turintiems žmonėms, čia įrengtos specialios neįgaliesiems skirtos sūpynės. Be to, K. Dineikos sveikatingumo parko lankymas yra nemokamas, išskyrus papildomas paslaugas aerojonų terapiniame paviljone, kaskadinių maudyklių ir pirties kompleksuose, kurių kainos yra simbolinės.

Meilės sala – Nemuno upės viduryje esanti sala, kurioje dar XX a. pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi pasilinksminti, šokti ir dainuoti.  Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai, o dešinioji – Lenkijai, dėl to salos viduryje stūksojo spygliuotos vielos tvora, dalijusi salą pusiau. Tarpukariu Meilės saloje buvo labai populiarus paplūdimys, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas, su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas. Dabar Meilės sala – Druskininkų botaninis draustinis, kurį iš arti galima apžiūrėti keliaujant laivu Nemunu.

Legenda byloja, jog velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šių dienų. Dabar šalia akmens stūksi legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros "Varpininkas", "Raigardo legenda", "Piemenaitė".