Dzūkiškų legendų takais

Atrask ir pažink legendomis apipintas Dzūkijos vietas! Paslaptingų Jonionių akmenų grupė, Varėnos miesto legendų ir padavimų parkas, pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis ir kitos įdomios vietos laukia tavęs!

Objektas Nr. 1 Silgionių akmuo su „pėda“

Apie 30 cm nuo akmens viršaus yra natūrali 24 cm ilgio, 5–7,5 cm pločio ir iki 3 cm gylio lyg iš dviejų besijungiančių įdubimų susidedanti „pėda“. Akmuo apie 1985 m. vykdant melioraciją patrauktas iš pirminės savo vietos, neseniai pastatytas stačias.
Akmenis su „pėdomis“ visuomet gaubia daugybė įvairiausių legendų ir padavimų, kurie siejami su įvairių šventųjų ar mitologinių būtybių pasirodymu. Pėda dažnai tapatinama su perėjimo į kitą vietą, o akmuo su pėda yra savotiški dviejų pasaulių susitikimo vartai. Silgionių akmuo įdomus tuo, jog vieni pasakojimai tvirtina, jog čia savo pėdą paliko Dievas, kiti – tai velnio darbas.
Akmuo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 2 Aukų kalnas Olakalnis

Buvęs aukų kalnas Olakalnis dar vadinamas Šauliakalniu yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Dažnai Bendrių kaimo ponai kviesdavo kunigus pašventinti šį kalną, nes sakydavo, jog ant jo vaidenasi. 1934 m. vietos šauliai kalną pavadino Šauliakalniu. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. vid. Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 3 Jonionių akmenys

Paslaptingų Jonionių akmenų grupė išsidėsčiusi ties Merkine kairiajame Nemuno krante. Manoma, jog akmenys sudaro mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis saulės laikrodis – išlikęs iki mūsų dienų. Ši paleoastronominė stebykla galėjo būti Lietuvos žynių šventyklos dalis.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 4 Varėnos miesto legendų ir padavimų parkas

Varėnos miesto parką, kuris kasmet paskutinį rugsėjo mėnesio šeštadienį tampa šalies grybų sostinės centru, puošia šio krašto legendų ir padavimų motyvais sukurtos skulptūros. Žymūs medžio meistrai skulptūrose ir suoliukuose atkūrė Varėnos, Perlojos, Merkinės, Liškiavos ir kitų žinomiausių rajono vietovių, ežerų, upelių kilmės istorijas.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 5 Šaltinis „Ūlos akis“

Ūlos akis – verdenė (virduoklis, versmė, šaltinis), esanti prie Ūlos tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų. Jame nuolat kunkuliuoja vandens spaudimo į viršų keliamas smėlis. Iškilęs vanduo telkiasi duburyje, o iš duburio pro žemiausią jo kraštą išteka mažu upeliu į Ūlą. Vieni šaltinyje įžvelgia žmogaus akį, kitiems dėl nuolat pulsuojančios versmės šaltinis primeną širdį. Ką pamatysite jūs?

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 6 Grožio šaltinis


Grožio šaltinis – pats sūriausias ir giliausias Druskininkų šaltinis, pasižymintis odą valančiomis ir jauninančiomis savybėmis. Versmė, tekanti iš akmeninio bareljefo šalia Nemuno, yra daugiau kaip 300 metrų gylio. Šaltinio vanduo itin sūrus ir jo gerti nepatartina. Vandeniu galima nusiprausti veidą, rankas, skalauti gerklę. Tikima, kad jis atjaunina odą, suteikia grožio ir žvalumo. Legenda sako, kad gilioje senovėje kunigaikštis medžiodamas su dvariškiais atsitiktinai atsidūrė šioje vietoje. Medžioklė sekėsi, todėl kunigaikštis privalėjo nušauti sakalą. Šaulio taiklios strėlės pervertas sakalas krito į Nemuną, o kunigaikštis puolė į vandenį jo išgriebti. Kunigaikštienė ant kranto labai gailiai pravirko ir bėgiojo upes pakrante, liedama sūrias ašaras ir šaukdama savo vyrą. Po kiek laiko su sakalu rankose iš vandens išniro kunigaikštis – sveikas ir gyvas. Pasak legendos, tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 7 Velnio akmuo


Legenda byloja, jog velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šių dienų. Dabar šalia akmens stūksi legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros "Varpininkas", "Raigardo legenda", "Piemenaitė".

Daugiau informacijos

Objektas Nr. 8 Raigardo slėnis

Legenda pasakoja, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas Raigardas, kurio gyventojai nuolat puotavo, per daug šventė ir taip pykdė Perkūną. Dėl tokio jų elgesio miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai, o nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.

Daugiau informacijos